Damaskas, kuriame gyvenu, reguliariai apšaudomas minosvaidžiais. Atsimenu, kaip visai neseniai nukentėjome nuo minosvaidžio, maždaug pusę septynių ryte. Laimei, tą valandą nunciatūroje nebuvo žmonių, tad nebuvo sužeistų, tik materialiniai nuostoliai. Man asmeniškai pavojus didžiausias kai keliauju, nors ir su privalomomis apsaugos priemonėmis bei valdžios leidimu, aplankyti Homsą ar Alepą. Vakarą prieš išvykstant į Romą gauti kardinolystės nuvykau pas brolius pranciškonus, nes minosvaidžio sprogmuo pataikė į jų bažnyčios kupolą. Ne pirmą kartą per šiuos metus. Kartas nuo karto matau naikintuvus Damasko danguje ir tai mane nuliūdina. Bombos krenta zonose, kur yra sukilėlių, pietuose ir rytuose. Tais momentais galvoju apie žmones. Nunciatūroje pašalinome žalą, tačiau kiek daug namų buvo apgriauta ar sugriauta! Kalbama apie du milijonus. Man skaudu dėl daugybės žmonių, kurie dabartiniu žiemos laikotarpiu gyvena palapinėse, nes buvo priversti palikti namus. Ir tų, kurie pabėgo į aplinkines šalis, į Libaną, Jordaniją, Turkiją, kalbama apie keturis milijonus, su viltimi sugrįžti. Tai pabėgėlių troškimas, - pasakojo kardinolas Mario Zenari, apaštalinis nuncijus Sirijos sostinėje Damaske, interviu Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“.
Pasak jo, patirtis rodo, kad trūksta konflikte dalyvaujančių valstybių ryžto ir politinės valios ieškoti diplomatinių sprendimų. Pakanka pažvelgti kiek kartų JTO Saugumo taryba nesusitarė dėl priemonių Sirijos atžvilgiu, o ir tada, kai susitarė, priimtos rezoliucijos buvo įgyvendintos tik dalinai, tęsiant įprastus abipusius kaltinimus. Anot kardinolo Zenari, mažas stebuklas yra tas, kad 2013 metais, po Rusijos ir JAV susitarimo, dar prieš Ukrainos krizę, buvo sugebėta susitarti dėl Sirijos cheminio arsenalo sunaikinimo. Jei to nebūtų padaryta, šiandien šis arsenalas, išmėtytas po visą šalį, būtų patekęs į fundamentalistų rankas ir baisu pagalvoti kiek mirties būtų pasėjęs. Sutapimas ar ne, bet šis pozityvus susitarimas pasiektas maždaug tuo laiku, kai vyko Pranciškaus paskelbta maldos ir pasninko už Siriją diena.
Vienintelis būdas sustabdyti ne vien krikščionių, bet visų sirų egzodą, pabrėžia kardinolas, yra smurto pabaiga, humanitarinė pagalba ir politinis susitarimas. Krikščionių vaidmuo šiame kontekste yra ne vien ekonominis. Ne kartą, anot Mario Zenari, jis kalbėjo su musulmonų lyderiais, kurie vertino krikščionių buvimą tarp jų: savo mentalitetu ir kultūra jie tarsi tiltai ir langai į pasaulį. Jų išvykimas nuskurdina šalį kultūriškai.
Daug krikščionių išvyksta, bet yra ir tų, kurie lieka Sirijoje, tarp musulmonų, nors ir labai apribotomis sąlygomis, jei tik jiems leidžiama likti. Čia, be abejo, svarbus katalikiškų karitatyvinių organizacijų suteikiamas palaikymas. Nors visuotinio stygiaus kontekste tai lašas jūroje, tačiau dėlto tik dar labiau vertingas yra penkių katalikiškų ligoninių, dviejų Damaske ir trijų Alepe, darbas jau daugiau nei šimtą metų, nenutrūkęs ir šiandien. Jos teikia nemokamą pagalbą visiems, kokia tik įmanoma, esant nuolatiniam vaistų ir instrumentų trūkumui.
Iki karo, pasakoja kardinolas, Sirija buvo panaši į mozaiką, susidedančią iš daugybės pakankamai gerai tarpusavyje sugyvenusių grupių. Šiandien ši mozaika sudaužyta, aptrupinta, bet jis viliasi, kad dar nesunaikinta ir, karui pasibaigus, ją įmanoma atnaujinti. (Vatikano radijas)
Kardinolas Mario Zenari - RV
